Bajoras Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės teisme (1566–1600)

Kokia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės teismo, kaip savivaldžios bajoriškosios institucijos, vieta to meto visuomenės gyvenime? Valstybėje 1564–1566 m. įvykdytos administracinės, karinės ir teismo reformos artėjant glaudesnei unijai su Lenkija buvo gyvybiškai būtinos. Sukurta trinarė žemės – pilies – pakamario teismų sistema, paskelbta formali viso valdančiojo luomo – bajorijos – lygybė, įtvirtinta teismų sandara, egzistavusi du šimtmečius.

Monografija apima 1566–1600 m., maždaug vienos kartos laikotarpį: trys bekaralmečiai, Livonijos karo pabaiga neprisidėjo prie ritmingo teismų darbo, o tiriamojo laikotarpio pabaiga stabilesnė – LDK gavus Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą (1581), Trečiąjį Lietuvos Statutą (1588), sostan įžengus Žygimantui Vazai (1588), prasideda 45 metus trukęs jo valdymas, kuriam darė įtaką jau kiti faktoriai. Tad tyrime apsiribota jo valdymo pradžia.

Norint pajusti konkretaus istorinio laikotarpio visuomenės gyvenimo pulsą ar suvokti konkrečios asmenybės veiklos ir pasirinkimo motyvus, svarbu įsigilinti į jos aplinką, kurioje glūdi dabartiniams laikams neretai netipiškų elgsenų, sprendimų, reakcijų ar pažiūrų priežastys. Kasdienybė – sritis, kurioje veikiantys žmonės patiria tiesioginę įtaką. Toks informacijos srautas gali padėti nustatyti bajoro gyvenimo ciklo įvykius, leidžia, analizuojant keliolika ar keliasdešimt pasikartojančių situacijų, išskirti tipiškus luominės pasaulėžiūros metmenis. Per XVI a. paskutinį trečdalį suformuotų LDK rankraštinių pavietų žemės teismo knygų kompleksas suteikia tokią galimybę: čia bajoras atsiskleidžia kaip valdančiosios „bajorų tautos“ atstovas, turintis savitą požiūrį į daugelį tos epochos lokalių ir globalių geopolitinių bei etnokonfesinių įvykių. Žemės teismų knygos savo informacijos rutiniškumu parodo visą bajorų gyvenimą: kasdienybė leidžia už sausų rankraštinės knygos eilučių pamatyti žmogaus didybės ar menkystės, jo dvasinės didybės ar moralinio lūžio akimirkas.